Apie karą Afganistane
1979 – 1989 metų Sovietų Sąjungos – Afganistano karas
1978 m. balandžio mėn. Afganistane prokomunistinės orientacijos Afganistano liaudies demokratinė partija (ALDP) ir jai prijaučiantys kariškiai įvykdė karinį perversmą ir užėmė valdžią. ALDP paskelbė nekapitalistinį šalies vystymosi kelią. Tačiau Tarybų Sąjungos pavyzdžiu vykdomos reformos sukėlė didžiosios dalies visuomenės nepasitenkinimą. 1978 m. birželio mėn. šalyje prasidėjo ginkluoti sukilimai, kurių vyriausybė nepajėgė numalšinti. Šie įvykiai ir davė pradžią karui, kuris literatūroje dažniausiai vadinamas Afganistano, Afganistano – Tarybų Sąjungos karu.
Pamažu vis labiau stiprėjanti opozicijos kova ėmė grėsti prokomunistinei valdžiai. 1979 m. gruodžio 25 d. TSRS, gelbėdama ją, į Afganistaną įvedė savo kariuomenę. Prasidėjo naujas Afganistano karo etapas, kuris kai kurių autorių nuomone kartais net laikomas šio karo pradžia. Iki 1980 m. pradžios TSRS kariuomenė užėmė svarbiausius šios šalies miestus ir ėmė kontroliuoti pagrindinius rajonus. Afganistane iš pradžių veikė apie 40 000, 1980 m. pavasarį – 80 000, o 1985 m. – daugiau kaip 100 000 TSRS karių armija. TSRS kariuomenei padėjo Afganistano vyriausybinės pajėgos. Afganistano opoziciją rėmė dauguma Vakarų valstybių. Ypač didelę paramą teikė arabų šalys. Musulmonų partizanai (mudžachedai) naudojo partizaninio karo taktiką. TSRS kariuomenės bandymai įveikti juos naudojant klasikinio karo taktiką nepasiteisino. 1988 m. opozicija jau kontroliavo didžiąją šalies dalį ir perėmė karinę iniciatyvą į savo rankas. 1988 m. balandžio 14 d. Ženevoje buvo pasirašytas Afganistano, Pakistano, TSRS ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis TSRS buvo priversta iki 1989 m. vasario 15 d. išvesti savo kariuomenę iš Afganistano. Taip TSRS pasibaigė Afganistano karas, per kurį žuvo apie 14 000 jos karių. Nepaisant to, TSRS remiama Afganistano prosovietinė vyriausybė dar laikėsi iki 1992 m. pradžios, t.y. ji suiro po to, kai 1991 m. gruodžio mėn. žlugo TSRS. Taip baigėsi 14 metų trukęs karas.
Karas demoralizavo TSRS ir pagreitino jos žlugimą, paaštrino tautinius ir religinius prieštaravimus Afganistano visuomenėje, sukėlė daug moralinių ir fizinių kančių jo dalyviams. Po jo šalyje prasidėjo pilietinis karas, kuris su pertraukomis tęsiasi iki šiol.
Ypač dviprasmiškoje padėtyje atsidūrė Lietuvos ,,afganai” (taip spaudoje dažniausiai vadinami šio karo dalyviai). Šis terminas dažniausiai buvo vartojamas stengiantis supriešinti juos su kitomis visuomenės grupėmis arba jų problemas suplakti su rusakalbių Lietuvos gyventojų problemomis. Kaip žinome, iki 1990 m. kovo mėn. TSRS sudėtyje buvo ir Lietuva. Dėl to šiame kare dalyvavo ir beveik 5 000 vaikinų iš Lietuvos (96 iš jų žuvo, 98 tapo invalidais). Visi jie tapo TSRS vykdytos globalinės politikos, kuri, siekdama paversti Afganistaną priklausoma valstybe ir sukėlė šį karą, aukomis. Iš pradžių ,,slėptas” karas neleido pilnai suvokti tragedijos masto. Vėliau, kai karas buvo pripažintas politine klaida, susiformavęs neigiamas visuomenės požiūris į karą paveikė ir jo dalyvius. Lietuvos ,,afganų” padėtis buvo dar blogesnė. Kaip žinia, Rusijos ,,afganai” grįžo į tėvynę, kuri juos siuntė. Lietuvos ,,afganai” grįžo į Lietuvą, kuri, tapusi nepriklausoma valstybe ir turėdama daugybę kitų socialinių problemų, Afganistane kariavusius vaikinus paliko likimo valiai.
Ordinai ir medaliai
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |
![]() |